Derliaus metas Mintrachinge: bendruomenės sodai kviečia nuimti derlių!

Derliaus metas Mintrachinge: bendruomenės sodai kviečia nuimti derlių!

Mintrachingo savivaldybėje prinokusių vaisių derliaus nuėmimas skatinamas per bendrus vaismedžių sodus, besidriekiančius įvairiose savivaldybės vietose. Šios bendros teritorijos ne tik suteikia piliečiams galimybę skinti vaisių, bet ir išnaudoti bei naudoti šiuos vertingus išteklius. Tikslios sodų vietos yra Schulstrasse ir Ringstrasse Mintraching mieste, taip pat Gengkofen ir Mangolding, esančios šalia žaidimų aikštelės. Scheuer ir Sengkofen žaidimų aikštelėse taip pat yra vaismedžių sodai. Grünbuckl pieva taip pat yra į pietus nuo Moosham ir kita GVS link Geisling netoli Klein Gilla. Besidomintiems daugiau informacijos galima rasti Mintrachingo savivaldybės svetainėje.

Vaisių auginimo tradicija Europoje turi ilgą istoriją, siekiančią senovės laikus. Aukštos kokybės vaisių veisles į Europą atvežė romėnai, kurie savo žinias apie vaisių auginimą papildė iš Rytų ir Graikijos. Egipto šventyklų užrašai jau liudija apie obelų auginimą soduose. Viduramžiais bažnytiniai ordinai ir pasaulietiniai valdovai puoselėjo žinias apie vaisių rūšis, o Karolis Didysis jau VIII amžiuje išleido karališkąjį dekretą dėl sodų priežiūros. Šios istorinės įžvalgos iliustruoja, kaip giliai Europos kultūros istorijoje įsišaknijusi vaisininkystė. Šiandien padidėjęs informuotumas apie mitybą yra varomoji jėga, kuri remia iniciatyvas išsaugoti ir naudoti tradicines vaisių atsargas, kaip galima pastebėti, pavyzdžiui, Bavarijoje.

Vaisininkystės plėtra

XIX amžiuje vykus industrializacijai, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse vaisių auginimas labai išaugo. Vaismedžių sodai atsirado prie kelių ir bendruose plotuose, o mišrūs sodai ir vaismedžių vynuogynai vyravo regionuose, kuriuose veikia mažas verslas. 1900 m. atliktas surašymas parodė, kad Vokietijos imperijoje buvo daugiau nei 168 milijonai produktyvių vaismedžių. Tačiau pokariu sekė laikotarpis, kai sodų auginimas tapo ekonomiškai sunkesnis, kol daugelis medynų turėjo užleisti vietą naujoms plėtros vietovėms ir transporto maršrutams. Valgomųjų vaisių auginimas ilgainiui buvo perkeltas į žemo stiebo sistemas, o tai vis labiau slėgė tradicinius sodus.

Nepaisant to, maždaug nuo 1970 m. buvo daug iniciatyvų išsaugoti ir naudoti sodus. Šias pastangas lėmė augantis susidomėjimas sveika mityba ir regioniniais produktais, kurie per pastaruosius 15 metų tapo vis svarbesni. Daugelyje bendruomenių, įskaitant Mintrachingą, sodų kūrimas ir išsaugojimas ne tik išsaugo maisto šaltinį, bet ir kultūrinio kraštovaizdžio gabalėlį, kuris svarbus ateities kartoms.